hinzlex
Kiekvienas asmuo, kreipdamasis į gydymo įstaigą bei medikus medicininės pagalbos, tikisi, jog jam bus suteikta aukščiausio lygio paslauga bei asmuo gaus pačią geriausią medicininę pagalbą, tačiau pasitaiko atvejų, kai asmenims yra suteikiama netinkama paslauga arba ji suteikiama ne laiku. Ar tokiu atveju pacientas gali apginti savo pažeistas teises bei kokiu būdu tai padaryti, atsako Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos (LJAA) narė advokato padėjėja Daumantė Hinz. Straipsnį skaitykite Delfi Plius
Iš visų paslaugų teikimo sričių bene jautriausia sritis yra medicininių paslaugų teikimas. Asmens teisę į sveikatos priežiūrą bei medicinines paslaugas žmogui susirgus garantuoja aukščiausias LR teisės aktas – Lietuvos Respublikos Konstitucija bei specialusis įstatymas (kartu su kitais LR teisės aktais) – LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kuris nustato paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus.
Minėti LR teisės aktai įpareigoja sveikatos priežiūros specialistus bei sveikatos priežiūros įstaigas savo veikloje vadovautis savitarpio pagarbos, supratimo ir pagalbos principais, taigi sveikatos priežiūros specialistams taikomas ne tik sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartas bet ir maksimalių pastangų kriterijus. Minėti teisės aktai garantuoja ne tik teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios apibrėžiamos kaip prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami, bet ir paciento teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą bei sveikatos priežiūros specialistą.
Jei dėl tam tikrų aplinkybių ar sveikatos priežiūros specialisto veiksmų aukščiau nurodytos paciento teisės buvo pažeistos, pastarasis gali šias teises ginti bei reikalauti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 str. numatyta, kokie asmenys turi teisę tiek į turtinės, tiek ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimą:
  1. pacientas;
  2. asmuo, kuris buvo mirusio paciento išlaikomas arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, t.y. nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, nedarbingi tėvai (įtėviai) ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai;
  3. mirusio paciento vaikas, gimęs po jo mirties.
O teisę į neturtinės žalos atlyginimą taip pat turi mirusio paciento darbingi tėvai (įtėviai) ir pilnamečiai vaikai (įvaikiai), kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys: dėl mirusio paciento ir jo tėvų bei pilnamečių vaikų ryšio artimumo ir glaudumo sprendžia Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija pagal mirusio paciento tėvų (įtėvių) ir pilnamečių vaikų (įvaikių) ar jų atstovo pateiktus duomenis, patvirtinančius paciento ir jo tėvų bei pilnamečių vaikų ypač artimą ir glaudų ryšį (atsižvelgiant į bendravimo intensyvumą ir rūpinimosi vienas kitu pobūdį).
Nukentėję asmenys arba jų artimieji turi pirmiausia kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau tekste vadinama Komisija), veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Rašytinį prašymą  dėl žalos atlyginimo reikėtų pateikti ne vėliau kaip per vienus metus nuo dienos, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per 3 metus nuo teisių pažeidimo dienos. Komisija yra privaloma ikiteisminė institucija dėl žalos atlyginimo ir asmenų prašymus nagrinėja neatlygintinai. Komisija sprendimą dėl reikalaujamos žalos atlyginimo priima ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo gavimo Komisijoje dienos; tam tikrais atvejais šis terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip dar vienam mėnesiui.
Žala atlyginama, jeigu Komisija nustato, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala: jeigu Komisija nustato, kad pacientas tyčia ar dėl didelio neatsargumo, pvz., nesilaikydamas dydytojų rekomendacijų arba atsisakydamas tam tikro gydymo ar tyrimų, prisidėjo prie žalos atsiradimo, žala neatlyginama arba mažinamas atlygintinos žalos dydis. Komisija sprendimą atlyginti žalą priima nevertindama asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės, o Komisijos sprendime žalos atlyginimas nurodomas ir išmokamas vienkartine išmoka. Pažymėtina, jog „žalos be kaltės“ modelis įsigaliojo nuo 2020 sausio 1 d., todėl jei žala padaryti iki šio termino, asmens prašymas dėl žalos atlyginimo nagrinėjamas pagal ankstesnę tvarką, t.y. žala turi būti atsiradusi dėl kaltų neteisėtų gydytojų veiksmų.
Na, o jei Komisijos sprendimas asmens netenkina, pastarasis per 30 dienų nuo Komisijos sprendimo gavimo dienos, gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo klausimo nagrinėjimo iš esmės. Šioje dalyje nurodytu atveju atsakovas byloje yra valstybė, atstovaujama Vyriausybės įgaliotos institucijos. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo privalo įrodyti žalą padariusio gydytojo neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos pacientui.
Tiek tiesės aktuose, tiek ir teismų praktikoje nurodoma, jog nėra atlyginama neišvengiama žala, t.y. žala, kuri būtų kilusi net jei sveikatos priežiūros įstaiga būtų paslaugą suteikusi tinkamai, vertinant pagal medicinos ir farmacijos mokslo standartus. Žala taip pat turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su neteisėtais sveikatos priežiūros įstaigos veiksmais, t.y. nėra atlyginama žala, kuri yra nulemta specifinės asmens sveikatos būklės iki sveikatos priežiūros paslaugų, kurios medicinos mokslas neturi priemonių pagerinti. Žala taip pat turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su neteisėtais sveikatos priežiūros įstaigos veiksmais ir taip pat nėra atlyginama, kai žala yra nulemta specifinės asmens sveikatos būklės iki sveikatos priežiūros paslaugų, kurios medicinos mokslas neturi priemonių pagerinti. Taigi ​​atsakomybė už paciento sveikatai padarytą žalą kyla tik nustačius sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtus veiksmus ir aplinkybę, kad padaryti pažeidimai yra susiję teisiniu priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala.
Jei visgi žala nėra nulemta specifinės paciento sveikatos būklės, kilusios iki paslaugų teikimo, o gydytojas visgi nesilaikė pareigos padaryti visko, ko iš jo reikalaujama, t.y. nesielgė pagal sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktiką, ir dėl to pacientas patyrė žalos, nukentėjęs asmuo arba jo artimieji, pastarojo mirties atveju, turi galimybę reikalauti žalos atlyginimo. Vertinant, ar gydytojo elgesys buvo teisėtas, vadovaujantis pirmiau pateiktais standartais, reikia vertinti kiekvieną konkretų, individualų atvejį, nes tas pats veiksmas arba pasiektas rezultatas vienu atveju gali būti vertinamas kaip teisėtas ir padedantis išgelbėti paciento gyvybę, o kitu atveju toks pats veiksmas arba rezultatas gali būti įvertintas kaip prieštaraujantis teisei ir kenkiantis pacientui, sukeliantis jam žalą. Pavyzdžiui, vienoje byloje Teismas sprendė, jog įtarus besivystantį uždegiminį procesą dėl sumuštų kairės mentės srities minkštųjų audinių, buvo tikslinga atlikti bendrą kraujo tyrimą, stebėti ligonį stacionare bei paskirti jam antibakterinį gydymą, taip pat kad geriausio rezultato buvo galima tikėtis kuo anksčiau išsiaiškinus tikslią aukšto karščiavimo priežastį ir anksti paskyrus agresyvų gydymą, todėl gydytojo veiksmai neatitiko protingo ir atidaus profesionalo elgesio standarto.
Kartu kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis. Sprendžiant dėl gydytojų kaltės, turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis.
Taigi vertinant ar gydytojas pasielgė neteisėtai, turi būti atsakyta į klausimą, ar individualiu atveju pacientui buvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, bei ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo veiksmai atitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartą ir maksimalių pastangų kriterijų. Gydytojo veiksmai turi būti įvertinti proceso, bet ne rezultato aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai.