Santuoka dažnu atveju prasideda sužadėtuvėmis, kurių metu būsimai nuotakai ant piršto užmaunamas sužadėtuvių žiedas. Tačiau nutinka ir taip, kad graži dviejų žmonių pasaka vėliau pasibaigia skyrybomis, o tuomet iškyla bendrai užgyvento turto dalybų klausimai. Vienas jų: kam tokiu atveju priklauso sužadėtuvių žiedas – jį pirkusiam vyrui ar dovaną gavusiai sužadėtinei?
Neretai vyras, besiruošdamas vesti moterį, dovanoja jai sužadėtuvių žiedą, kaip šio svarbaus gyvenimo žingsnio simbolį bei įprasminimą ir viešą deklaravimą, jog pora tapo sužadėtiniais. Tačiau pasitaiko, kad sužadėtuvės dėl įvairių priežasčių nutrūksta ir, jei šalys jau buvo pradėjusios gyventi kartu, joms tenka išspręsti bendrai užgyvento turto dalybų dilemą.
Vargu, ar besiperšantis vyras, maudamas žiedą sužadėtinei ant piršto, su pastarąja aptaria ir sužadėtuvių nutraukimo pasekmes, nors teisiškai tai ir būtų įmanoma padaryti. Šalys gali sudaryti sandorį, kuriame aptartų sužadėtuvių žiedo likimą šalių skyrybų atveju. Toks sandoris gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek raštu, tačiau žodžiu sudaryto sandorio sąlygas bei aplinkybes šalims būtų sunkiau įrodinėti teisme.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jog tais atvejais, kai dovanojama didesnė kaip vieno tūkstančio penkių šimtų eurų suma turi būti sudaryta rašytinės formos sutartis, o dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, turi būti notarinės formos. Taigi jei sužadėtuvių žiedas yra brangesnis nei vieno tūkstančio penkių šimtų eurų suma, tokiu atveju sužadėtuvių žiedo dovanojimas turėtų būti įtvirtintas rašytine sutartimi.
Jei šalys vis tik nesudaro sandorio raštu, nors toks reikalavimas teisės aktuose ir numatytas, kilus ginčui dėl sužadėtuvių žiedo dovanojimo sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto klausimo, šalys nebegali remtis liudytojų parodymais sandorio faktui įrodyti, tačiau galimos išimtys, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, pvz., jei atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu, kaip dažnu atveju ir įvyksta sužadėtuvių metu, o tokio sužadėtuvių žiedo dovanojimo sandorio raštu įforminimas tiesiog sugadintų visą romantinį efektą.
Taigi sužadėtuvių žiedo dovanojimui turėtų pakakti žodinio sandorio, kurį sužadėtiniai galėtų įrodyti liudytojų parodymais, jei tokių liudytojų buvo, nes atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes – sužadėtuvių momentą, kuomet asmuo romantiškai klaupiasi ant kelio įteikti žiedelį savo mylimai moteriai, objektyviai nėra įmanoma sandorio įforminti raštu dėl romantinio efekto netekimo. Be to, turėtų egzistuoti ir daugiau tokio sandorio įrodymų: nuotraukos soc. tinkluose, pokalbiai su artimaisiais, draugais, pranešant sužadėtuvių naujienas ir pan. Jei žiedas buvo dovanojamas be išlygų, jis tampa asmenine sužadėtinės nuosavybe, sužadėtinei įrodžius dovanojimo sandorio faktą ir jaunajam tam neprieštaraujant.
Tačiau jei sužadėtuvės nutrūksta ir santuoka nesudaroma, abi šalys turi teisę reikalauti viena iš kitos grąžinti viską, ką viena iš kitos yra gavusi kaip dovaną ryšium su būsima santuoka, įskaitant sužadėtuvių žiedą, jei sužadėtuvių žiedo vertė viršija 300 eurų sumą.[1] Taigi, jei vyras pageidauja atgauti sužadėtuvių žiedą, jis turėtų per vienerius metus nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos kreiptis į teismą ir įrodyti, jog dovanojo sužadėtuvių žiedą buvusiai sužadėtinei bei reikalauti sužadėtuvių žiedą arba jo vertę pinigais grąžinti, ką padarius, sužadėtuvių žiedas atitektų vyrui.
Tačiau situacija gali keistis, jeigu sužadėtuvių žiedas buvo ne dovanotas, o abiejų sužadėtinių įgytas bendromis lėšomis ir ir sužadėtuvių metu pora gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, t.y. kalbant teisine kalba – gyveno jungtinės veiklos pagrindu. Paprastai bendru ūkio tvarkymu pripažįstamos situacijos, kai asmenys bendroms reikmėms naudoja kiekvieno jų gautas lėšas, kartu rūpinasi gyvenamojo būsto išlaikymu, remontu, bendrai maitinasi, naudojasi tais pačiais buities ir namų apstatymo daiktais, teikia vieni kitiems buitinę paramą ir pan. Be to, svarbus prisidėjimo prie bendro ūkio tvarkymo sistemingumas, nuolatinis pobūdis.
Sprendžiant ginčą dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, būtina nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Taigi vien pats gyvenimo kartu ir ūkio tvarkymo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta.
Tik nustačius iš tiesų buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, pvz., sužadėtiniams kartu mokėjus už sužadėtuvių žiedą ir pan., galėtų būti sprendžiama dėl konkrečios kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai šaliai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, bet nustatyta, kad šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Pavyzdžiui, jei vyras yra auksakalys ir pats savo rankomis išliejo sužadėtuvių žiedą, sužadėtuvių žiedas tampa ne tik turtu, bet ir vyro autoriniu kūriniu, todėl akivaizdu, jog skyrybų atveju vyras gali norėti savo kūrybos vaisių pasilikti sau, o turtą (sužadėtuvių žiedą) sukūrė tiesioginiu bei intelektiniu savo darbu. Na, o jei sužadėtinė pinigais prisidėjo prie sužadėtuvių žiedo įgijimo ar kitaip prisidėjo prie jo sukūrimo, sužadėtuvių nutraukimo atveju jai turėtų priklausyti jos įnašui lygi sužadėtuvių žiedo dalis arba tokios dalies piniginė kompensacija, priklausomai nuo to, ko sužadėtinė pageidautų labiau.
Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant nesusituokusių asmenų įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat – ir kiekvieno iš narių įnašo dydį. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą, tačiau kasacinis teismas akcentuoja, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, specifiką, kuri lemia ir įrodymų ypatumus bei jų apimtį.
Taigi iširus sužadėtuvėms, jei vyras norėtų atgauti buvusiai sužadėtinei dovanotą sužadėtuvių žiedą, jis turėtų kreiptis į teismą per vienerius metus nuo sužadėtuvių nutraukimo momento ir prašyti teismo iš buvusios sužadėtinės priteisti sužadėtuvių žiedą, o jeigu jis neišsaugotas – sužadėtuvių žiedo vertei lygią piniginę kompensaciją. Jeigu sužadėtuvių žiedas buvo įgytas bendromis lėšomis, dėl ko yra pagrindas jį pripažinti bendrąja daline sužadėtinių nuosavybe, tuomet vyras, atsižvelgiant į tai, kad padalinti sužadėtuvių žiedą natūra (fiziškai) sunkiai yra įmanoma, jis turėtų teisę reikalauti arba jam priteisti visą žiedą, o buvusiai sužadėtinei – kompensaciją už jai netenkančią turto dalį, arba priteisti visą žiedą buvusiai sužadėtinei, o jam – kompensaciją už jam tenkančią sužadėtuvių žiedo dalį.
Taip pat reikėtų paminėti tai, jog pagal įstatymus, bendrojo jungtinio sutuoktinių turto režimas prasideda tik nuo santuokos sudarymo momento, t.y. tik susituokus ir tik po santuokos sudarymo įgytas šalių turtas tampa bendru. Tačiau būsimi sutuoktiniai gali sudaryti ikivedybinę (sudaroma iki santuokos sudarymo momento) arba povedybinę sutartį (sudaroma po santuokos sudarymo momento), kurioje jie gali aptarti, kaip santuokos nutraukimo atveju būtų dalinamas šalių turtas, įskaitant ir sužadėtuvių žiedą.
Jei vis tik pora nesirenka sudaryti ikivedybinės arba povedybinės sutarties, pagal galiojančius teisės aktus, visas iki santuokos įgytas turtas yra laikomas kiekvienos šalies asmenine nuosavybe, o po santuokos momento įgytas turtas yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taigi, jei vyras sužadėtinei dovanoja sužadėtuvių žiedą, ši žiedą, kaip dovaną, įgyja iki santuokos sudarymo momento ir žiedas tampa asmenine sužadėtinės nuosavybe pagal dovanojimo sandorį, nebent dovanojimo sandorio sąlygos numato kitaip.
Tačiau LR teisės aktai numato išimtį, kada vis tik gali tekti grąžinti sužadėtuvių žiedą, jeigu santuoka nutraukiama esant sutuoktinės kaltei. Jeigu sutuoktinė yra kalta dėl santuokos nutraukimo ir vyras reikalauja, ji privalo grąžinti iš sutuoktinio gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas kita,[2] vadinasi tokiu atveju žmona turėtų grąžinti vyrui ir sužadėtuvių žiedą.Apibendrinant reikėtų paminėti, kad tai, kam sužadėtuvių nutraukimo atveju priklausys sužadėtuvių žiedas, priklauso nuo daug aplinkybių, kurias aptarėme aukščiau, tačiau dažniausiai praktikoje sužadėtuvių žiedas lieka sužadėtinės asmenine nuosavybe, jei vyras nereikalauja grąžinti sužadėtuvių žiedo ir jo vertė neviršija 300 eurų. Na o jeigu santuoka tarp šalių buvo sudaryta, bet ji nutraukiama ne dėl sutuoktinės kaltės, žmona sužadėtuvių žiedą galėtų pasilikti sau. Tais atvejais, kai sužadėtinė yra prisidėjusi prie sužadėtuvių žiedo įgijimo arba sukūrimo, ji gali pretenduoti pasilikti sužadėtuvių žiedą, tačiau privalo išmokėti buvusiam sužadėtiniui kompensaciją už jam tenkančią sužadėtuvių žiedo dalį arba perduoti sužadėtuvių žiedą buvusiam sužadėtiniui, tačiau reikalauti sau kompensacijos už jai tenkančią sužadėtuvių sužadėtuvių žiedo dalį.